Sveiki atvykę į VILNIAUS MIESTO PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRO KLUBAS "SEPTIMA"

Viskas prasidėjo 1966 m., kai į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą atėjo žemo ūgio, bet veržlus keturiasdešimtmetis vyras. Režisierė Aldona Balsevičienė pakvietė Operos ir baleto teatro orkestro klarnetininkus ir mokytojus suburti mokykloje pučiamųjų ansamblį. Naujoji mokytoja pakėlė iš palėpės apdulkėjusius instrumentus ir vaikščiojo po klasę: žiūrėjo vaikams į akis ir žaismingai tikrino ausis. Į pirmąją orkestro grupę atrenkami gabesni 6-9 klasių berniukai. Pirmajame dienoraščio puslapyje, kurį pradėjo rašyti 1966 m., tvarkinga rašysena užrašė 40 pavardžių. Mokytojas instruktuoja kiekvieną individualiai: moko kvėpavimo, grojimo technikos klarnetui, trimitui, baritonui, fleitai ir kitiems pučiamiesiems instrumentams. Į pirmąją bendrą repeticiją susirinko daugiau nei 20 mokinių iš skirtingų klasių. O 1967 metų vasario 24 dieną mokyklos salę Ukmergės gatvėje užliejo muzika.
Kūrybinė veikla su mokyklos pučiamųjų orkestru tęsiasi iki šiol. Net Septintoji gimnazija (dabar Žirmūnų gimnazija) pasiūlė orkestrui pavadinimą „Septima“, kuris yra septintas diatoninės skalės laipsnis – labai greitas. Pavadinimas išpopuliarėjo ir buvo oficialiai įregistruotas bei įteisintas 1999 m., o šiandien šiuo vardu grupė žinoma visoje Lietuvoje. Tai unikalus kultūros reiškinys Žilmunuose ir Lietuvoje.
Orkestro įkūrėjas, vadovas ir dirigentas Vytautas Skripkauskas dešimtmečius vadovavo orkestrui tūkstančiuose spektaklių. Galbūt orkestro nariai keitėsi iš kartos į kartą, gal kiek kitaip skamba jų atlikimas Neapolio maršas. Tačiau ansamblio tikslas niekada nepasikeitė – įkvėpti mokinius ieškoti gyvenimo lobių ir atradimų per kasdienių ir kasdienių darbų dirvą, pasitelkiant muzikos spalvą ir formą gyvenimui nuspalvinti. Puikios mokytojos vadovaujama Septima daugeliui vaikų padovanojo raktą į muzikos pasaulį. Pristatome unikalią Žermunų ir Lietuvos kultūrą.
Panašią istoriją turi ir „Septimos“ komandos dėvimi drabužiai bei instrumentai. Iš pradžių baltas maestro kostiumas puikiai atrodė raudonai dengtame orkestre, kol pradėjo išeiti iš mados. Teigiama, kad apranga vienu metu net buvo draugiškai pajuokos objektu. Kadangi nebuvo lėšų naujam aprangos kodui nustatyti, jis paseno, kaip dabar vadinamas, vintažiniais drabužiais – „Septimos“ atpažinimo ir išskirtinumo ženklu. Žinoma, viena yra dėvėti morališkai pasenusius drabužius, bet visai kas kita – groti fiziškai susidėvėjusiu instrumentu.